2 tema: Kaip skirtingų kartų praktika gali būti panaudota oficialioje socialinėje politikoje, bendruomenės plėtroje ir darbe su vaikais, šeimomis ir vyresnio amžiaus žmonėmis, siekiant skatinti įtraukesnes bendruomenes
Per santykius, bendruomenės renginius ir įvairias veiklas, tokias kaip pasakojimai, vertingos žinios apie istoriją, kultūrą ir papročius perduodamos iš jaunosios kartos į vyresniąją kartą. Be to, jie palengvina gyvenimiškų įgūdžių, tokių kaip: empatija, kantrybė, atsparumas, užuojauta, pasitikėjimas, savikontrolė, etiketas, elgesys ir manieros, perdavimą. Jie taip pat mokosi įgūdžių, tokių kaip bendravimas ir kaip jie gali grąžinti savo bendruomenėms, taip pat įgyti prasmingų santykių.
Šios žinios dažnai nėra mokomos kaip formalios mokymo programos dalis, bet gali būti mokomos labiau sąveikaujant jaunesniajai ir vyresniajai kartai. Iš vyresnės kartos mokosi ne tik jaunoji karta, bet vyresnė karta iš jaunuolių mokosi kantrybės, technologijų, atsparumo ir pan. Vyresnės kartos šiandien yra labiau išsilavinusios nei ankstesnės vyresnės kartos, tačiau dažnai joms trūksta draugystės ir šeimos ryšių. Vyresnės kartos gali tapti sektinu pavyzdžiu jauniesiems ir perduoti jiems tradicijas bei palikimą. Mokymasis tarp kartų yra siūlomas įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo įstaigose, popamokinėse paslaugose, pagyvenusių žmonių dienos centruose, senelių namuose ir bendruomenės centruose.
Dažnai teigiama, kad tokie pokyčiai kaip demografiniai pokyčiai, ekonominis pertvarkymas, socialinių normų pasikeitimas ir patobulintos technologinės naujovės lėmė kartų segregaciją. Taigi kartų sąveika nėra tokia, kokia buvo anksčiau. Todėl Europos politikos formuotojai vis dažniau ieško kartų programavimo kaip būdo sumažinti kartų skirtumą ir kurti darnesnes bendruomenes. Šiame kontekste daugiau dėmesio skiriama kartų praktikai kaip mechanizmui, stiprinančiam kartų artumą, gerinant supratimą ir bendravimą bei skatinant įsipareigojimą remti abipusiškumą ir solidarumą (Buffel ir kt., 2014).
Kad būtų sėkmingos kartų programos, kurios prisideda prie bendruomenės plėtros ir darnios visuomenės, kartų santykiai turėtų būti plačiai pripažįstami tiek formaliose, tiek neformaliose sistemose. Tai leistų kartoms bendradarbiauti ir teikti abipusės naudos. Šia prasme kartų santykius galima identifikuoti kaip vieną iš tinklų, galinčių surišti bendruomenes.
Naudodami kartų praktiką socialinėje politikoje, turime aiškiai apibrėžti, kas yra kartų praktika. Jį galima apibrėžti įvairiais būdais, tačiau mokslininkai išskyrė tris bendrus IP bruožus: i) skirtingų kartų žmonių dalyvavimas, ii) abipusės naudos visoms grupėms duodančios veiklos ir iii) dalijimu pagrįstų santykių palaikymas. Atsižvelgiant į šias savybes, kartų praktiką netgi galima planuoti taip, kad būtų sprendžiamos konkrečios socialinės problemos. Pavyzdžiui, kartų mokymosi praktika gali būti naudojama siekiant pagerinti jaunų žmonių mokymosi rezultatus; priežiūros ir paramos iniciatyvos gali būti skirtos padėti vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems specifinių fizinės ar psichinės sveikatos poreikių; o bendruomeninėmis programomis galima spręsti tokias problemas kaip kaimynystės atkūrimas ar socialinė atskirtis.
